Visada buvau savimi. 

Visuose savo gyvenimo etapuose.

Ieškojimuose. 

Bandymuose. 

Kūryboje. 

Atradimuose. 

Tai buvo ir yra mano kelias – gyvas ir tikras. 

Jame buvo švelnumo. 

Buvo gydymo. 

Buvo mokymosi būti su savimi. 

Buvo formų, per kurias galėjau patirti, pažinti, subręsti. 

Visa tai buvo tikra. 

Ir visa tai mane atvedė čia. 

Ilgą laiką ieškojau ne dar vieno atsakymo ir ne dar vienos formos. 

Ieškojau savo prigimtinio veikimo. 

Ne ką daryti. 

O kaip aš veikiu, kai esu savyje. 

Šiandien esu ne pabaigoje, 

o pradžių pradžioje – savo prigimtinėje vietoje. 

Aš nedirbu su vaikystės traumomis ir neanalizuoju praeities tam, kad aiškintumėmės, kas nutiko. 

Ne todėl, kad praeitis nesvarbi, o todėl, kad gyvenimas vyksta dabar. 

 

Mano darbas vyksta dabartyje – toje vietoje, kur sprendimas arba įvyksta, 

arba ne.

 

Net kai dirbu per regresijas ir keliones į praeitus gyvenimus, 

tai nėra grįžimas ieškoti skausmo ar priežasčių. 

 

Vedu ten ne tam, kad žmogus ten pasiliktų, o tam, kad jis prisimintų, kas jis yra. 

 

Ten pamato savo drąsą. 

Savo galią. 

Savo talentus. 

Savo prigimtinį mastą. 

 

 Ir su tuo grįžta čia – į šį gyvenimą, į šią akimirką, 

į atsakomybę gyventi pagal tai.